Madagaskaras

Žiūrovų itin pamėgtas ir numylėtas „Madagaskaras“ – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje rodomas jau du dešimtmečius. Bene didžiausia pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Spektaklis sukurtas pagal šiandien plačiai žinomo lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatančią Lietuvą kaip tam tikrą fenomeną, atskleisdamas autentišką lietuvių požiūrį į save ir į pasaulį. Kūriniui apie lietuviškas utopijas autorius „surado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – geografą, keliautoją, geopolitiką ir visuomenės veikėją Kazį Pakštą, kuris vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su visuomenės ir kultūros veikėju J. A. Herbačiausku, filosofu S. Šalkauskiu ir netgi JAV prezidentu A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir ten sukurti „atsarginę“ tėvynę. Jei pirmojoje režisieriaus Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), jos dramatiškam likimui, kurios prototipas – jautrioji poetė Salomėja Nėris. „Madagaskare“ tarsi perkuriamas S. Nėries mitas ir Salė paverčiama lygia utopistui K. Pakštui. Antrojoje spektaklio dalyje ataidi ir S. Dariaus ir S. Girėno pilotuotos „Lituanikos“ katastrofa, taip pat – karas, okupacija. Spektaklyje minimos ir kitos istorinės asmenybės – rašytojo V. Mykolaičio-Putino studentė, S. Nėries bičiulė Emilija Kvedaraitė ir žymus lietuvių kilmės prancūzų rašytojas ir diplomatas O. Milašius ( Oscar Milosz ), Nobelio premijos laureato rašytojo Č. Milošo pusbrolis. Anot spektaklio statytojo R. Tumino, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovas teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, ji baigsis.