Erdvė tarp mūsų nėra tuščia

Šiandieniniame pasaulyje susiburti yra nepaprastai sunku. Kiekvienas kūnas eina savo keliu, leidžiasi į savo asmeninę kelionę ir susiduria su nepageidaujamomis kliūtimis. Šiame procese net paprasčiausias gestas gali tapti radikalus. Vienas žingsnis erdvėje gali atrodyti tarsi skrodžiantis materiją, įveikiantis atstumus, kurie atrodo neįmanomi. Esantiems proceso viduje šios akimirkos primena stebuklus. Išoriniam stebėtojui tai galbūt tik pasivaikščiojimas. Būtent ten, tarp vidinės būtinybės ir išorinės išvaizdos, gyvuoja šis scenos kūrinys. Tu esi savimi ir tuo pat metu esi kitas. Be mėgdžiojimo, be sarkazmo. Stebėti, kaip kitas tampa tavimi, reikia didžiausio pasitikėjimo. Net kai nenori to matyti. Net kai tai per sunku ištverti. Tai paradoksas – pasitikėjimas kartu yra ir didžiausia rizika. Parodyti savo tikrąjį „aš“ yra būtina sąlyga ir kartu didžiausias iššūkis. Kas nutiks, jei to nepadarysi? Šis kūrinys neslepia tavo klaidų; klaidos sukuria medžiagą. Šis kūrinys priklauso eskalacijos stabdymo laikmečiui. Gyvename kolektyvinėje pauzėje, tarsi laukdami, kol kas nors sprogs. Šis kūrinys neišsprendžia įtampos, bet ją neša, kaip kūnai neša įtampą repeticijų salėje. Eskalacija nevyksta kažkur kitur. Ji jau čia. Šiame procese nesėkmė įgijo naują prasmę. Mums, po velnių, nebesvarbu, ar mums nepavyks. Nesėkmė reiškia tik pusinį įsitraukimą; tai reiškia, kad neatidavėme visko, ką turėjome. Kalbame apie vidinę ugnį, o ne nugludintą būseną. Statoma ne harmonija ar tobulumas, o gylis, buvimas ir rizika. Šis kūrinys prasideda sunkumais ir tęsiasi paradoksu. Pasitikėjimas, kuris yra rizika. Saugumo jausmas, kuris žlunga. Laisvė, reikalaujanti disciplinos. Tamsa, kuri kuria rūpestį. „Tikiuosi, kad šis (spektaklis) nebus saugus. Noriu, kad jis būtų tarsi smūgis – ne smurtinis, o toks, kuris priverčia pabusti.“ THE SPACE BETWEEN US IS NOT EMPTY dar nebaigtas. Jis juda link to. Tai repeticijų salė, besiplečianti į teatro žiūrovų salę. Kūrinys nekviečia žiūrovų į visiškai nugludintą atsakymą, o į trapų bandymą užmegzti ryšį – vietą, kurioje net paprasčiausias veiksmas gali tapti radikalus. Rūta Ronja Pakalne yra Estijoje gyvenanti Latvijos ir Estijos laisvai samdoma šokio ir kino menininkė. Jos tarpdisciplininė praktika apima choreografiją, performansą, filmų kūrimą ir dėstymą, joje tyrinėjamas kūnas, buvimas ir kasdienio gyvenimo patirtis. Ji turi choreografijos bakalauro laipsnį, įgytą Latvijos kultūros akademijoje, ir kino magistro laipsnį iš Talino universiteto Baltijos kino, medijų ir menų mokyklos, taip pat stažavosi P.A.R.T.S. Briuselyje. Nuo 2019 m. Pakalne dėsto BFM, MUBA ir ETA šokio mokykloje. Naujausi jos projektai: „Body of Dreams“ (2023), sukurtas bendradarbiaujant su Laura Kvelstein ir tyrinėjantis kūno archyvus; „Freedom to Lose Control Together with the Many“ (2023); bei šokio filmai „H61“ ir „Centrifugal“ (2024). Ji taip pat kuria eksperimentinius šokio filmus, kuriuose tyrinėja judesį ir įkūnytą pasakojimą.