MAN ŠIANDIEN – HAMLETAS

„Tai aš labai trumpai. Man šiandien blogiausia diena mano gyvenime. Man šiandien – tuštuma. Man šiandien – ne aš... Man šiandien – Hamletas. Ir aš, beje, aš..esu“. Būti ar nebūti? O jeigu būti – tai kaip? Spektaklis kelia tuos pačius hamletiškus klausimus, tačiau žvelgia į garsiąją V. Šekspyro pjesę jauno žmogaus akimis. Kaip būti, jei esi sutrikęs, išduotas, jei praradai pasitikėjimą brangiausiais žmonėmis? Premjera 2022-03-03 „Hamletas“ pirmąkart 12 klasėje pirmąkart Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje išvydau šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“. Ryškiausias įspūdis – tarsi baltų/vikingų estetikos įtakoje sukonstruoto pasaulio centre visą šeimos tragediją nuo pradžios iki galo išgyvenantis Hamletas, kurį vaidino tuo metu itin populiarus muzikantas Andrius Mamontovas. „Hamletas“ man taip ir liko jauno, talentingo kūrėjo beprotiško su(si)naikinimo neįtikėtinai tragiška istorija. Legendinis epas, sukurtas ateitiems kartoms, gal tam, kad atpažintume savyje Hamletą? Manau, Hamletas negimsta kartą į tūkstantį ar šimtą metų – hamletų pasitaiko ir tarp mūsų, ir visais laikais, ir ne taip jau retai. „Hamletas“ rimtai 8 klasėje nutariau, kad skaitysiu tik filosofiją ir poeziją. Dramaturgija mano gyvenime neturėjo jokio išskirtinio vaidmens iki Vaidybos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pamenu, kad pirmame kurse V. Šekspyro dramas skaitydavome bendrabutyje, pasiskirsčiusios vaidmenis tarp kursiokių, nes taip buvo tiesiog greičiau ir lengviau. Ir įdomiau. Kai kartą teko rinktis tarp Hamleto ir Ofelijos, pasirinkau pastarąją. Pamenu, kad klausydama talentingos kursiokės įtaigaus Hamleto teksto skaitymo, „pamečiau“ Ofeliją. Tas mistinis Hamletas virto labai atpažįstamu ir apčiuopiamu žmogumi. O scena su motina – karaliene Gertrūda – man taip ir liko pačia tikriausia, skaudžiausia bei artimiausia. Tarsi visos situacijos polaroidine nuotrauka. Tąkart „Hamletas“ įstrigo kaip be galo liūdnas, bet labai gražus kūrinys. Vėl „Hamletas“ Racionalus, logiškas, protingas, bet pakankamai šaltas, žiaurus, gal net skalpelio tikslumo režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas“ man asmeniškai buvo nemalonus dvasinis supurtymas. Fortepijono dangčio trenksmas per pirštus. Priverstinis atsibudimas iš sapniškos, gaivališkų idėjų apimtos „hamletiškos“ kelionės. Ir esu už tai dėkinga. Nes, o kaip kitaip įvertinsi tai, kuo tiki, ką išpažįsti šimtu procentų? Manęs taip lengvai nei įtikinsi, nei perkalbėsi. Matyt, reikėjo tokios patirties, kad savotiškai „prabusčiau“ ir darkart iš naujo save pa(si)tikrinčiau. „Ofelijos“ 2012 metais sukūriau pjesę „Aš, tu ir Ofelija“, kurios inspiracija tapo ne klausimas „Būt ar nebūt“, o mintis, kad „mes žinome, kas esam, tačiau nežinome, kuo galime tapti“. Tuo metu dauguma man uždavinėjo klausimą – tai kiek tu esi aktorė, o kiek – režisierė? Neslėpsiu, spektaklis ir jo tema man buvo itin asmeniška. Nuolat lydėjęs kūrybinis smalsumas išsiaiškinti šios minties esmę bent pačiai sau, atvedė iki spektak