Kas parašyta mano kūne – lapkričio 27 d.

Spektaklyje „Kas parašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Paprastame daugiabučiame name. Žmogus yra Erdvės malonėje, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais siūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras įvaro mus į jos būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, klijuojame naujus tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklių rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopome klijuotę ant stalo. Vonios kambario nutekėjimas vėl užsikimšęs, turbūt reikėtų pradėti gaminti, krosnis tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to teks užsukti į parduotuvę ir paimti dešros rytinei duonai. Kas ir vėl taip signalizuoja po langu…

Marikos Vaarik, Lauri Lest ir Urmas Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas ir antropologinis stebėjimas. Spektaklyje išnyra kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hiperrealybė, visa tai, kas gimsta ir lieka nepastebėta kiekvienoje Erdvėje.

Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs

Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. „Ekspeditsiooni“ studijoje Krulli pastate.

Urmas Lüüs, tyrinėdamas vietą instaliacijomis, judėjo visapusiškesnių ir totalinių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai buvo galima suvokti kaip sustingusią scenos kūrinių sekundę, kurią žmonės patys užpildo savo vaizduote. Žmones supantys daiktai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Lauri Lest kūrybai būdingas erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja kasdienius daiktus, garsais ir šviesa suteikdamas jiems gyvybę. Jo instaliacijose žiūrovai taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.