Kas parašyta mano kūne – 26.11

Spektaklyje „Kas parašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Paprastame daugiabučiame name. Žmogus yra priklausomas nuo Erdvės, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnauti, mainais pasiūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras įvaro mus į jos būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, klijuojame naujus tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklių rodmenis, šveičiame laiptinę, švariname tualetą, kūrename krosnį ir lopyjame klijuotę. Vonios kambario nutekėjimas vėl užsikimšo, turbūt reikia pradėti gaminti, viryklė tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to teks užsukti į parduotuvę ir paimti dešros duonai pusryčiams. Kas ten vėl taip signalizuoja po langu?.. Marikos Vaarik, Laurio Lest ir Urmo Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas ir antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre — realybė, galbūt ir hiperrealybė — visa tai, kas gimsta kiekvienoje Erdvėje ir lieka nepastebėta. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera — 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje, Krulli name. Urmas Lüüs savo instaliacijomis paremtuose vietos tyrinėjimuose judėjo visapusiškesnių ir totalesnių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai buvo galima matyti kaip sustingusią sekundę iš scenos kūrinių, kurią pats žmogus užpildo savo vaizduote. Žmones supantys daiktai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Pasikartojantis Laurio Lest kūrybos bruožas yra erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, suteikdamas jiems gyvybę garsu ir šviesa. Jo instaliacijose publika taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.