Kas parašyta mano kūne – lapkričio 23 d.

Spektaklyje „Kas parašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Įprastame daugiabutyje. Žmogus yra Erdvės valioje, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais siūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras įvaro mus į mūsų būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, keičiame tapetus, tvarkome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklių rodmenis, šveičiame laiptinę, išvalome tualetą, kūrename krosnį ir lopome staltiesę. Vonios kambario nutekamasis vamzdis vėl užsikimšęs, turbūt reikėtų pradėti gaminti, viryklė tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to teks užsukti į parduotuvę ir ryte prie duonos dar paimti dešros. Kas vėl taip signalizuoja po langu… Marikos Vaarik, Laurio Lest ir Urmo Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas bei antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienės akimirkos ir egzistenciniai protrūkiai; dėmesio centre — tikrovė, galbūt ir hiperrealybė — visa, kas atsiranda kiekvienoje Erdvėje ir lieka nepastebėta. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera — 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje Krulli namuose. Urmas Lüüs savo instaliaciniais vietos tyrinėjimais vis labiau krypsta į visapusiškesnes ir totalias erdves. Šias instaliacijas dažnai galima matyti kaip iš scenos darbų sustingusią sekundę, kurią žmonės patys užpildo savo vaizduote. Žmones supantys objektai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Pasikartojantis Lauri Lest kūrybos bruožas yra erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities objektus, kuriuos atgaivina garsu ir šviesa. Jo instaliacijose žiūrovai taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.