Kas parašyta mano kūne – 20.11

Spektaklyje „Kas parašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Įprastame daugiabutyje. Žmogus priklauso nuo Erdvės malonės, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais siūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras įvaro mus į mūsų būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, keičiame tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklio rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopyjame staltiesę. Vonios kambario nutekamasis vėl užsikimšęs, turbūt reikia pradėti gaminti, viryklė tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to turėsime užsukti į parduotuvę ir dar nupirkti dešros rytinei duonai. Kas ten vėl taip signalizuoja po langu..? Marikos Vaarik, Lauri Lest ir Urmas Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas ir antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hiperrealybė – visa tai, kas gimsta kiekvienoje Erdvėje ir lieka nepastebėta. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje Krulli majas. Urmas Lüüs, ieškodamas vietų instaliacijomis paremtuose darbuose, judėjo visapusiškesnių ir totalinių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai galima laikyti sustingusiomis scenos kūrinių sekundėmis, kurias pats žmogus užpildo savo vaizduote. Žmones supantys objektai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Pasikartojantis Lauri Lest kūrybos bruožas yra erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, suteikdamas jiems gyvybę garsu ir šviesa. Jo instaliacijose publika taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.