Erdvė tarp mūsų nėra tuščia

Šiandieniniame pasaulyje susiburti yra nepaprastai sunku. Kiekvienas kūnas eina savo keliu, savo asmenine kelione, susidurdamas su nepageidaujamomis kliūtimis. Šiame procese net paprasčiausias gestas gali tapti radikalus. Vienas žingsnis erdvėje gali atrodyti kertantis materiją ir įveikiantis neįmanomais atrodančius atstumus. Proceso dalyviams šios akimirkos primena stebuklus. Stebėtojui tai galbūt tiesiog pasivaikščiojimas. Šis scenos kūrinys gyvuoja tuštumoje tarp vidinio poreikio ir išorinės išvaizdos. Tu esi savimi ir tuo pat metu esi kažkas kitas. Be mėgdžiojimo, be sarkazmo. Stebėti, kaip kitas žmogus tampa tavimi, reikia visiško pasitikėjimo. Net kai nenori to matyti. Net kai tai per sunku pakelti. Tai paradoksas — pasitikėjimas taip pat yra didžiausia rizika. Atskleisti savo tikrąjį „aš“ yra būtina sąlyga ir kartu didžiausias iššūkis. Kas nutinka, jei to nedarai? Šis kūrinys neslepia tavo klaidų; būtent klaidos sukuria medžiagą. Šis kūrinys priklauso eskalacijos stabdymo epochai. Gyvename kolektyvinėje pauzėje, tarsi laukdami, kol kas nors sprogs. Šis kūrinys neišsprendžia įtampos, bet ją neša, kaip kūnai neša įtampą repeticijų salėje. Eskalacija vyksta ne kažkur kitur. Ji jau čia. Nesėkmė šiame procese įgijo naują prasmę. Mums jau, po velnių, neberūpi, ar mums nepavyks. Nesėkmė reiškia tik pusinį įsitraukimą; tai reiškia, kad neatidavėme visko, ką turėjome. Kalbama apie vidinę ugnį, o ne nugludintą būseną. Ant kortos pastatyta ne harmonija ar tobulumas, o gilumas, buvimas ir rizika. Šis kūrinys prasideda sunkumais ir tęsiasi paradoksu. Pasitikėjimas, kuris yra rizika. Saugumo jausmas, kuris žlunga. Laisvė, reikalaujanti disciplinos. Tamsa, kuri kuria rūpestį. „Tikiuosi, kad šis (spektaklis) nebus saugus. Noriu, kad jis jaustųsi kaip smūgis, bet ne smurtinis — toks, kuris priverčia pabusti.“ THE SPACE BETWEEN US IS NOT EMPTY dar nebaigtas. Jis pakeliui į tai. Tai repeticijų salė, besiplečianti į teatro salę. Jis nekviečia žiūrovų prie visiškai nugludinto atsakymo, bet prie trapaus bandymo sukurti ryšį — kuriame net paprasčiausias veiksmas gali tapti radikalus. Rūta Ronja Pakalne yra Estijoje gyvenanti latvių ir estų laisvai samdoma šokio ir kino menininkė. Jos tarpdisciplininė praktika apima choreografiją, performanso meną, filmų kūrimą ir dėstymą, joje tyrinėjamas kūnas, buvimas ir kasdienio gyvenimo patirtis. Ji yra įgijusi choreografijos bakalauro laipsnį Latvijos kultūros akademijoje ir kino meno magistro laipsnį Talino universiteto Baltijos kino, medijų ir menų mokykloje; taip pat mokėsi P.A.R.T.S. Briuselyje. Nuo 2019 m. Pakalne dėsto BFM, MUBA ir ETA šokio mokykloje. Naujausi jos projektai: kartu su Laura Kvelstein sukurtas „Body of Dreams“ (2023), tyrinėjantis kūno archyvus; „Freedom to Lose Control Together with the Many“ (2023); taip pat šokio filmai „H61“ ir „Centrifugal“ (2024). Ji taip pat kuria eksperimentinius šokio filmus, tyrinėjančius judesį ir įkūnytą pasakojimą.