KUSMIS IšsaugotiVisi renginiai

Alissa Šnaider: Solo. Retkarčiais.

Originalus pavadinimas: Alissa Šnaider "Soolo. Vahete vahel."

Kada
2027-02-09, antradienis · 19:30–21:00Estijos laikas
Organizatorius
Kanuti Gildi SAAL
Kaina
nuo 9,50 €
Bilietai ir informacija
Pridėti į kalendorių
Google CalendarOutlook
Išsaugoti
WhatsApp
Kanuti Gildi Saal, Pikk 20, 10133 Tallinn, Harju maakondAtidaryti KUSMIS žemėlapyje

Mes visada kažko laukiame. Kad kas nors ateitų. Kad kas nors pasikeistų. Leidimo. Mūsų eilės. Viena moteris savaip laiko galvą. Kita moteris tai pastebi. Po daugelio metų pagauna save darančią tą patį. Kažkur kažkas laukia, kol baigsis karas. Kitame krašte vaikas laukia, kol gims. Kažkas laukia žinutės, kuri taip ir neateis. Kažkas pamiršo, ko laukė. Kartais laukiame kelias minutes. Kartais aplink laukimą kuriame visą savo gyvenimą.

Gimstame į istoriją, kuri jau prasidėjusi. Į šeimą, kalbą, šalį. Žmonės, kurių niekada nesame sutikę, jau yra prisidėję prie to, kokį pavidalą įgis mūsų gyvenimai. Jų gestai gali atsirasti mūsų kūnuose dar nežinant jų vardų. Žvelgiu į ją ir imu dėliotis save iš to, ką matau. Jos gestus, pasitikėjimą savimi, išradingumą. Tai, kaip ji laiko galvą. Kaip užima erdvę. Bandau ją mėgdžioti. Kartais pavyksta. Kartais tampu žmogumi, kurio niekada nesu sutikusi.

Ką dar galima paveldėti? Būdą tylėti. Tam tikrą baimę. Gebėjimą rūpintis kitu. Nesugebėjimą pačioms prašyti rūpesčio. Laikyseną. Kalbą. Lūkestį, kad nutiks kas nors bloga arba kad kas nors pagaliau sugrįš. Laukti išmokstame ir viena iš kitos.

Anksčiau maniau, kad kūnas priklauso žmogui, kuris jame gyvena. Paskui ėmiau pastebėti, kiek daug jame, regis, atkeliauja iš kitur. Išmokstame, kuriems kūnams leidžiama užimti erdvę. Kuriuos reikia taisyti. Kuriuos galima liesti, stebėti, mėgdžioti. Išmokstame matyti save kitų akimis, ir kartais prireikia metų, kad ištrūktume iš to žvilgsnio.

Niekas nepasako, kada mėgdžiojimas virsta poreikiu. Kada kito žmogaus būdas būti tampa kelrodžiu. Kada man jau nebeužtenka norėti jos blakstienų, bet imu norėti jos kūno. Man reikia jos kūno, kad jausčiausi saugi. Arba bent jau taip manau.

Kartą mama manęs paklausė, ką dar galima veikti, kol abi esame gyvos. Galvoju apie šį klausimą. Galvoju apie savo močiutę, kuri mirė kuriant šį darbą. Galvoju apie tai, ką paveldime iš žmonių, kurie vis dar yra šalia, ir ką pastebime tik tada, kai jų nebėra.

Kūnas nėra galutinis gyvenimo įrašas. Žvelgiant į jį, jis keičiasi. Per jį teka laikas. Ir istorija. Ir įvykiai, nutikę kitur, dar prieš mums gimstant, žmonėms, kurių vardų galbūt niekada nesužinosime. Kas kūne lieka iš to, ko jis niekada nėra tiesiogiai patyręs? Gal judesys. Tyla. Pasirengimas išeiti. Tai, kaip ranka tiesiasi kitos rankos link. O gal nieko, ką mokėtume atpažinti.

Yra dalykų, kuriuos perduodame patys to nežinodami. Yra dalykų, kurių atsisakome, tačiau vis tiek nešiojamės. Yra dalykų, kuriuos kartojame, kol jie tampa beveik neatpažįstami. O kai kurie dalykai baigiasi su mumis, nors galbūt niekada nesužinosime, kurie.

Viena moteris pakartoja kitos moters gestą. Kažkas kitas stebi. Kažkur kažkas vis dar laukia. Praeitis ne visada lieka už mūsų. Ateitis ne visada ateina priešais mus. Kartais atrodo, kad jos abi glūdi tame pačiame kūne, toje pačioje erdvėje, toje pačioje trumpalaikėje akimirkoje.

Galvoju apie savo mamą. Močiutę. Moteris, kurių niekada nepažinojau. Tas, kurių judesius kartoju nežinodama jų vardų. Tas, kurios dar negimė, bet vieną dieną pažvelgs į mane. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai kažkas pereina iš vieno kitam? Kam tai priklauso tuomet?

Vis dar galvoju, ką galima nuveikti, kol abi esame gyvos. Kol kas.

Alissa Šnaider – menininkė, choreografė ir fotografė, gimusi Taline 1985 metais. Ji yra įgijusi magistro laipsnį Amsterdamo Sandberg Instituut. Sakoma, kad ji sudaryta iš dūmų. Tikriausiai tai netiesa, nors įrodymai lieka neaiškūs. Ji dirba su kūnais, vaizdais, gestais ir situacijomis, kurios atsisako likti vienos disciplinos ribose. Jai įdomu, kas pasikeičia, kai kažkas pereina iš vieno žmogaus kitam, kai vaizdas tampa prisiminimu arba pažįstamas gestas pasirodo svetimame kūne. Jos darbas gali prasidėti nuo žmogaus, daikto, klausimo ar nejaukios tylos. Ne visada aišku, kas buvo pirmiau. Ji tęsia tyrinėjimą.

Dalyvauja: Maike Lond, Mari-Ann Valkna, mama, Kristiina Tinnu Tang, Kenn-Erik Kannike, Edith Karlsson, Hennadi Proskurov, Annika Üprus, Maarja Kalmre, Marina Žilkina, Raimundas Malašauskas

Žiūrėti šaltinį

Informacija gauta iš šaltinio. Pakeitimus tikrinkite pas organizatorių.