KUSMIS IšsaugotiVisi renginiai

Alissa Šnaider: Solo. Kartkartėmis.

Originalus pavadinimas: Alissa Šnaider "Soolo. Vahete vahel."

Kada
2027-02-08, pirmadienis · 19:30–21:00Estijos laikas
Organizatorius
Kanuti Gildi SAAL
Kaina
nuo 9,50 €
Bilietai ir informacija
Pridėti į kalendorių
Google CalendarOutlook
Išsaugoti
WhatsApp
Kanuti Gildi Saal, Pikk 20, 10133 Tallinn, Harju maakondAtidaryti KUSMIS žemėlapyje

Mes visada kažko laukiame. Kad kas nors ateitų. Kad kas nors pasikeistų. Leidimo. Savo eilės. Viena moteris ypatingai laiko galvą. Kita moteris tai pastebi. Po daugelio metų ji pagauna save darančią tą patį. Kažkur kažkas laukia, kada baigsis karas. Kitame pasaulio krašte vaikas laukia, kada gims. Kažkas laukia žinutės, kuri niekada neateis. Kažkas pamiršo, ko laukė. Kartais laukiame kelias minutes. Kartais dėl laukimo susikuriame visą savo gyvenimą.

Gimstame į istoriją, kuri jau prasidėjusi. Šeimą, kalbą, šalį. Žmonės, kurių niekada nesame sutikę, jau nulėmė mūsų gyvenimo kryptį. Jų gestai gali atsispindėti mūsų kūnuose dar prieš sužinant jų vardus. Stebiu ją ir iš to, ką matau, imu dėliotis save. Jos gestus, pasitikėjimą savimi, išradingumą. Tai, kaip ji laiko galvą. Kaip užima erdvę. Bandau ją mėgdžioti. Kartais pavyksta. Kartais tampu žmogumi, kurio niekada nesu sutikusi.

Ką dar galima paveldėti? Mokėjimą tylėti. Tam tikrą baimę. Gebėjimą rūpintis kitu. Nesugebėjimą pačiai prašyti rūpesčio. Pozą. Kalbą. Lūkestį, kad nutiks kas nors bloga arba kad kas nors pagaliau sugrįš. Mes taip pat mokomės laukti vieni iš kitų.

Anksčiau maniau, kad kūnas priklauso žmogui, kuris jame gyvena. Paskui pradėjau pastebėti, kiek daug jame, regis, ateina iš kitur. Mokomės, kuriems kūnams leidžiama užimti erdvę. Kuriuos reikia taisyti. Kuriuos galima liesti, į juos žiūrėti, juos mėgdžioti. Mokomės matyti save kitų akimis, o kartais prireikia metų, kad ištrūktume iš to žvilgsnio.

Niekas mums nepasako, kada mėgdžiojimas tampa poreikiu. Kada kito žmogaus buvimo būdas tampa orientyru. Kada man jau nebeužtenka norėti jos blakstienų ir pradedu norėti jos kūno. Man reikia jos kūno, kad jausčiausi saugi. Arba bent jau manau, kad reikia.

Kartą mama manęs paklausė, kas dar įmanoma, kol abi esame gyvos. Galvoju apie šį klausimą. Galvoju apie savo močiutę, kuri mirė kuriant šį darbą. Galvoju apie tai, ką paveldime iš žmonių, kurie vis dar yra šalia, ir ką pastebime tik tada, kai jų nebėra.

Kūnas nėra galutinis gyvenimo įrašas. Stebint jį, jis keičiasi. Per jį teka laikas. Taip pat ir istorija. Ir įvykiai, nutikę kitur, dar prieš mums gimstant, žmonėms, kurių vardų galbūt niekada nesužinosime. Kas iš to, ko kūnas tiesiogiai nepatyrė, jame lieka? Galbūt judesys. Tylėjimas. Pasirengimas išeiti. Tai, kaip ranka tiesiasi kitos rankos link. O gal nieko, ką mokėtume atpažinti.

Yra dalykų, kuriuos perduodame patys to nežinodami. Yra dalykų, kurių atsisakome, bet vis tiek nešamės su savimi. Yra dalykų, kuriuos kartojame tol, kol jie tampa beveik neatpažįstami. O yra dalykų, kurie baigiasi su mumis, nors galbūt niekada nesužinosime, kurie.

Viena moteris pakartoja kitos moters gestą. Kažkas stebi. Kažkur kažkas vis dar laukia. Praeitis ne visada lieka už mūsų. Ateitis ne visada ateina iš priekio. Kartais atrodo, kad jos abi užima tą patį kūną, tą pačią erdvę, tą pačią akimirką, kuri netrukus praeis.

Galvoju apie savo mamą. Močiutę. Moteris, kurių niekada nepažinojau. Tas, kurių judesius kartoju nežinodama jų vardų. Tas, kurios dar negimusios, bet vieną dieną pažvelgs į mane. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai kažkas pereina iš vieno kitam? Kam tai tada priklauso?

Vis dar galvoju apie tai, kas įmanoma, kol abi esame gyvos. Tuo tarpu.

Alissa Šnaider – menininkė, choreografė ir fotografė, gimusi 1985 m. Taline. Ji yra įgijusi magistro laipsnį Amsterdamo Sandberg Institute. Sako, kad ji sudaryta iš dūmų. Tikriausiai tai netiesa, nors įrodymai lieka neaiškūs. Ji dirba su kūnais, vaizdais, gestais ir situacijomis, kurios atsisako tilpti į vienos disciplinos ribas. Jai įdomu, kas pasikeičia, kai kažkas pereina iš vieno žmogaus kitam, kai vaizdas tampa prisiminimu arba pažįstamas gestas pasirodo nepažįstamame kūne. Jos darbas gali prasidėti nuo žmogaus, objekto, klausimo ar nejaukios tylos. Ne visada aišku, kas atsirado pirmiau. Ji toliau tyrinėja.

Dalyvauja: Maike Lond, Mari-Ann Valkna, mama, Kristiina Tinnu Tang, Kenn-Erik Kannike, Edith Karlsson, Hennadi Proskurov, Annika Üprus, Maarja Kalmre, Marina Žilkina, Raimundas Malašauskas

Žiūrėti šaltinį

Informacija gauta iš šaltinio. Pakeitimus tikrinkite pas organizatorių.