Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO

Ingmaras Bergmanas: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“ „Smagu, kad viskas dar pusiau su velniu baigėsi. Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų. Jie gana prieštaringi, kartais bauginančiai vaikiški, o kartais pakankamai subrendę. Jie čia prišnekėjo ir nesąmonių, tačiau pasakė ir šį tą išmintingą. Jie nugandę, patenkinti, egoistai, kvaili, mieli, protingi, besiaukojantys, atsidavę, pikti, švelnūs, sentimentalūs, nepakenčiami ir verti meilės. Visa tai kartu. Taigi pažiūrėkime, kaip ten viskas dėjosi.“ „Jaunystėje mane mirtis gąsdino. Dabar aš suprantu, gyvenimas – tai tik šviesa, kuri vieną kartą užges ir dėl to nereikia kelti triukšmo.“ Fario sala, 1972 m. gegužės 28 d. Kūrinys pristatomas suderinus su agentūra Josef Weinberger Limited (Londonas), veikiančia Ingmaro Bergmano fondo vardu