Tiesa ir teisingumas V

Režisierius: Ingomar Vihmar
Autorius: A. H. Tammsaare
Scenografas, inscenizacijos autorius ir muzikos vadovas: Ingomar Vihmar
Šviesų dailininkas: Margus Vaigur
Dainavimo mokytojas ir tekstų autorius: Feliks Kütt
Vaidina: Märt Avandi (svečias), Andrus Vaarik, Kleer Maibaum, Tambet Seling, Ando Loosaar, Karin Tammaru, Kadri Rämmeld, Kaido Torn, Priit Loog, Jaan Rekkor, Ireen Kennik, Astra Irene Susi, Ago Anderson

„Kas ten atėjo, savas ar svetimas?“
Naujokas visas sudrebėjo.
„Atrodo, kad savas“, – po akimirkos nedrąsiai atsakė jis.
„Bet balso neatpažįstu“, – iš tamsos tarė senis.
„Lyg ir pažįstamas, bet…“
„Turbūt neatpažįsti“, – pasakė naujokas. „Jau seniai jo negirdėjai.“
Kurį laiką tvyrojo tyla, skendinti visiškoje tamsoje. Paskui senis sujudėjo lovoje, ši sucypė, ir jis neužtikrintai, beveik neramiai paklausė: „Ar tikrai tu, Indrekai?“

Režisierius Ingomar Vihmar: „Man atrodo, kad Tammsaare, suteikdamas savo kūriniui pavadinimą „Tiesa ir teisingumas“, nevertino jo pernelyg rimtai; jame nemažai ironijos. Jis nujautė, kad žmonės ieško ir trokšta ne tiesos ir teisingumo, o atjautos ir meilės. Siekdami savo teisingumo ir ieškodami tiesos, kūrinio veikėjai grumiasi su žeme, Dievu, visuomene, savimi ir vieni su kitais. Penktojoje dalyje ši kova juos visus išsekina, ir jiems nelieka nieko kito, kaip tik pasiduoti. Atleisti sau ir kitiems. Jei tie „kiti“ apskritai egzistuoja. Jei liaujiesi kovojęs ir susitaikai su savimi, susitaikai ir su tais „kitais“, o žemėje įsivyrauja taika! Iš tiesų šią istoriją būtų galima pavadinti „Atleidimas ir pasidavimas“, arba „Meilė ir atjauta“, o gal net „Meilė ir mirtis“. Bet leiskite man ironiškai vis dėlto pavadinti spektaklį „Tiesa ir teisingumas“, nors jis iš tiesų ne apie tiesą ar teisingumą, o apie gyvenimą ir meilę. Ar tai šiuolaikinė istorija? Žinoma, ne; šių dienų žmonės nesigrumia! (Tai buvo ironija.)“