Tai, kas įrašyta mano kūne – 28.11

Spektaklyje „Tai, kas įrašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Paprastame daugiabutyje. Žmogus yra priklausomas nuo Erdvės, o Erdvė turi savo valią ir galią diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais siūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras gena mus į savo būdą. Mainais mes remontuojame stogą, šveičiame grindis, keičiame tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, deklaruojame vandens skaitiklių rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopome staltiesę. Vonios kambario nutekėjimas vėl užsikimšo, matyt, reikia pradėti gaminti, viryklė tokia purvina, kavai nėra pieno, po to reikės užsukti į parduotuvę ir nupirkti dešros duonai pusryčiams. Kas ten vėl dabar taip signalizuoja po langu... Marikos Vaarik, Lauri Lest ir Urmas Lüüs pastatymas žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garso peizažų koliažas bei antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hipertikrovė, visa tai, kas gimsta kiekvienoje Erdvėje ir lieka nepastebėta. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje Krulli name. Urmas Lüüsas savo instaliacijomis paremtuose vietos tyrinėjimuose judėjo vis labiau visa apimančių ir totalinių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai galima matyti kaip iš scenos kūrinių sustingusią sekundę, kurią pats žmogus užpildo savo vaizduote. Žmones supantys objektai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Lauri Lest kūrybai būdingas erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, kuriuos atgaivina garsu ir šviesa. Jo instaliacijose žiūrovai taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.