Tai, kas parašyta mano kūne – 24.11

Spektaklyje „Tai, kas parašyta mano kūne“ scenoje iš tiesų yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Įprastame daugiabutyje. Žmogus yra Erdvės malonėje, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais siūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras veja mus į savo būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, keičiame tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklio rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopome klijuotės staltiesę. Vonios kambario nutekėjimas vėl užsikimšęs, turbūt reikėtų pradėti gaminti, viryklė tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to dar turime užsukti į parduotuvę ir nupirkti dešros rytinei duonai. Kas ten vėl taip signalizuoja po langu… Marikos Vaarik, Laurio Lesto ir Urmo Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas bei antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hiperrealybė, visa tai, kas gimsta ir lieka nepastebėta kiekvienoje Erdvėje. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. „Ekspeditsiooni stuudio“ Krulli pastate. Urmas Lüüsas savo instaliacijomis grindžiamuose vietų tyrinėjimuose vis labiau krypsta į viską apimančias ir totalias erdves. Šias instaliacijas dažnai buvo galima matyti kaip iš scenos kūrinių sustingusią sekundę, kurią žmonės patys pripildo savo vaizduote. Žmones supantys objektai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Pasikartojantis Lauri Lesto kūrybos bruožas yra erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, suteikdamas jiems gyvybę garsu ir šviesa. Jo instaliacijose publika taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.