Kas parašyta mano kūne – 21.11

Spektaklyje „Kas parašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Paprastame daugiabučiame name. Žmogus yra Erdvės malonėje, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą diktuoti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnystės, mainais pasiūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras nuvaro mus į savo būdą. Mainais remontuojame stogą, šveičiame grindis, keičiame tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklių rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopyjame staltiesę. Vonios kambario nutekamasis vamzdis vėl užsikimšęs, tikriausiai jau reikia pradėti gaminti, viryklė tokia purvina, kavai nėra pieno, vėliau teks užsukti į parduotuvę ir nupirkti dešros rytinei duonai. Kas ten vėl dabar taip signalizuoja po langu… Marikos Vaarik, Laurio Lesto ir Urmo Lüüso spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garso peizažų koliažas ir antropologinis stebėjimas. Spektaklyje gimsta kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hiperrealybė – visa tai, kas gimsta ir lieka nepastebėta kiekvienoje Erdvėje. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje, Krulli pastate. Urmas Lüüsas, savo vietų paieškas grįsdamas instaliacijomis, judėjo vis labiau aprėpiančių ir totalinių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai buvo galima matyti kaip sustingusią scenos kūrinių sekundę, kurią pats žmogus užpildo savo vaizduote. Žmones supantys objektai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Pasikartojantis Lauri Lesto kūrybos bruožas yra erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, atgaivindamas juos garsu ir šviesa. Jo instaliacijose žiūrovai taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.