Tai, kas įrašyta mano kūne – lapkričio 19 d.

Spektaklyje „Tai, kas įrašyta mano kūne“ scenoje yra žmogus, tačiau jis nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra Erdvėje. Paprastame daugiabučiame name. Žmogus yra priklausomas nuo Erdvės, o Erdvė turi savo valią ir gebėjimą nulemti įvykių eigą. Erdvė reikalauja iš savo gyventojų tarnauti, mainais pasiūlydama namų šilumą, saugumo jausmą, sausą vietą ir stogą virš galvos, kai prastas oras įvaro mus į mūsų būdą. Mainais mes taisome stogą, šveičiame grindis, perklijuojame tapetus, taisome klibančią stalo koją, skalbiame, daužome kilimus, perduodame vandens skaitiklio rodmenis, valome laiptinę, tvarkome tualetą, kūrename krosnį ir lopome staltiesę. Vonios kambario nutekėjimas vėl užsikimšo, turbūt reikėtų pradėti gaminti, viryklė tokia nešvari, kavai nėra pieno, po to reikės užsukti į parduotuvę ir nupirkti dešros rytinei duonai. Kas ten vėl taip garsiai signalizuoja po langu… Marikos Vaarik, Lauri Lest ir Urmas Lüüs spektaklis žvelgia tarp pasaulių. Tai ir teatro spektaklis, ir erdvinė instaliacija, garsovaizdžių koliažas ir antropologinis stebėjimas. Spektaklyje iškyla kasdienybės akimirkos ir egzistenciniai proveržiai; dėmesio centre – tikrovė, galbūt ir hiperrealybė – visa tai, kas gimsta kiekvienoje Erdvėje ir lieka nepastebėta. Autoriai ir atlikėjai: Marika Vaarik, Lauri Lest, Urmas Lüüs. Premjera – 2026 m. rugsėjo 5 d. Ekspeditsiooni studijoje, Krulli majas. Urmas Lüüsas savo vietos ieškančiomis instaliacijomis judėjo vis labiau aprėpiančių ir totalinių erdvių link. Šias instaliacijas dažnai buvo galima matyti kaip sustingusią scenos kūrinių sekundę, kurią pats žmogus užpildo savo vaizduote. Žmones supantys daiktai veikia kaip saviti dvasios katalizatoriai. Lauri Lest kūrybai būdingas erdviškumas, o savo instaliacijose jis dažnai naudoja buities daiktus, atgaivindamas juos garsu ir šviesa. Jo instaliacijose žiūrovai taip pat patiria kūrinį iš visų pusių, erdviškai.