Anna Tahkola: aina vuo
- Kada
- 2026-11-26, ketvirtadienis – 2027-01-03, sekmadienisDarbo laikas: žr. šaltinį.
- Organizatorius
- Galleria Ratamo
Pridėti į kalendorių
Paroda „aina vuo“ galerijoje „Galleria Ratamo“ – erdvinė piešinių, garso kūrinio ir skulptūrų kompozicija. „Aina“, reiškiantis „visada“, primena pastovumą ir trukmę, o „vuo“, reiškiantis „srovė“, nurodo nuolatinę kaitą ir tėkmę. Källskär – maža negyvenama sala, kurioje 2023 ir 2024 metų vasaromis praleidau dvi dviejų savaičių menininkų rezidencijas.
Antrosios rezidencijos metu pūtė stiprūs vėjai, ir net Stigas, salos prižiūrėtojas, negalėjo pasiekti salos. Kiekvieną rytą tikrindavau vėjo kryptį ir vaikščiodavau uolėtais krantais, ieškodama nuo vėjo apsaugotos vietos jogai praktikuoti. Buvau ne viena – buvau su sala. Mintyse atkūriau uolų formas. Jūros ir ledo nugludintos uolos, pamatinės uolienos klostės ir raukšlės žadino senovines būtybes ir prieš milijardus metų vykusius įvykius, čia, dabartyje.
Jų buvimas buvo toks stiprus, kad uolos atrodė gyvos. Nardžiau su kauke ir filmavau skaidriame rugpjūčio vandenyje. Po paviršiumi pūslėtųjų guveinių miške knibždėjo mažyčių midijų, žuvų ir sraigių. Ryškiai žali dumbliai ir jūržolės siūbavo prie tamsių uolų. Šukinės medūzos, permatomos kaip mintis, kaip vaizduotė, susibūrė sekliame vandenyje numirti.
Antrosios savaitės pabaigoje sėdėjau ir piešiau prie seklios įlankos. Beveik kasdien eidavau pro šią vietą, bet dabar pamačiau, kad mažytė salelė, besiilsinti ramiame vandenyje, primena miegantį dinozaurą. Dinozauro salelė gulėjo saulėje, ištiesusi kaklą, švelniai užmerktomis akimis, ramiai sapnuodama pūslėtųjų guveinių sode.
Didelio formato piešinys „élan vital (dinosaur islet)“ (2024–2025) ir garso kūrinys „breathing (waves)“ (2025) sudaro šios patirties portretą. Henri Bergsono sąvoka „élan vital“ reiškia kūrybinę gyvybės jėgą, jos judėjimą naujų formų link. Senovinė Žemės praeitis, metamorfinis gilusis laikas, įžengia į dabarties akimirką.
Mineralai teka ir kinta taip lėtai, kad tai vadiname pastovumu. Šiame kūrinių cikle tyrinėju, kaip suvokimas kinta judant žvilgsniui ir kūnui bei keičiantis jų trukmei. Antrajame kambaryje laiko ir materijos santykis įgauna naujas formas. Tyrinėju organinių formų poveikį ir tai, kaip kūnas suvokia formas bei tekstūras.
Šviesa meta šešėlius erdvėje ir švyti pro ploną porcelianą. Dalyvaujamoji skulptūra „ajasta“ (2024) – tai smėlio laikrodis, kurio negalima apversti. Lankytojai gali pilti į jį smėlį ir stebėti, kaip eina laikas. Šį rudenį reziduodama Saaren kartano dirbau su 106 metų pušies medienos gabalais. Metinės rievės saugo laiko ir augimo pėdsakus.
Formos teka, reikšmės kaupiasi materijoje ir suvokime, net ir nesant suvokimo. Kvėpuoju, nes senovinės melsvabakterės pakeitė Žemės atmosferą ir mineralus, o vėliau dėl simbiozės tapo chloroplastais. Kvėpuoju. Pamirštu, kad kvėpuoju. ∗∗∗ Esu Turku (Suomija) gyvenanti ir kurianti vizualiųjų menų kūrėja (gimiau 1983 m. Kempele).
Kuriu piešinius, tapybą, skulptūras ir performanso meną. Suvokimo tyrinėjimas yra mano kūrybos pagrindas. Nuo 2013 m. mano kūriniai eksponuojami galerijose ir muziejuose Suomijoje bei užsienyje. 2015 m. Aalto universitete baigiau vaizduojamųjų menų magistro studijas. Mano kūrybą ir šią parodą parėmė Suomijos menų skatinimo centras, Kone fondas, Suomijos kultūros fondo Pietvakarių Suomijos regioninis fondas, Turku meno asociacija ir Turku miestas.
Nuoširdžiai dėkoju už paramą!
Informacija gauta iš šaltinio. Pakeitimus tikrinkite pas organizatorių.
Duomenys: Jyväskylän kaupunki · CC BY 4.0 · Tekstas išverstas automatiškai.