KUSMIS IšsaugotiVisi renginiai

Alissa Šnaider: Solo. Kartkartėmis.

Originalus pavadinimas: Alissa Šnaider "Soolo. Vahete vahel."

Kada
2027-02-26, penktadienis · 19:30–21:00Estijos laikas
Organizatorius
Kanuti Gildi SAAL
Kaina
nuo 9,50 €
Bilietai ir informacija
Pridėti į kalendorių
Google CalendarOutlook
Išsaugoti
WhatsApp
Kanuti Gildi Saal, Pikk 20, 10133 Tallinn, Harju maakondAtidaryti KUSMIS žemėlapyje

Mes vis ko nors laukiame. Kad kas nors ateitų. Kad kas nors pasikeistų. Leidimo. Savo eilės. Viena moteris ypatingai laiko galvą. Kita moteris tai pastebi. Po daugelio metų ji pagauna save darančią tą patį. Kažkur kas nors laukia, kad baigtųsi karas. Kitame pasaulio krašte vaikas laukia, kada gims. Kas nors laukia žinutės, kuri niekada neateis. Kas nors pamiršo, ko laukė. Kartais laukiame kelias minutes. Kartais aplink laukimą kuriame visą savo gyvenimą.

Gimstame į istoriją, kuri jau prasidėjo. Į šeimą, kalbą, šalį. Žmonės, kurių niekada nesutikome, jau yra paveikę tai, kokį pavidalą įgaus mūsų gyvenimas. Jų gestai gali atsirasti mūsų kūnuose dar prieš sužinant jų vardus. Žiūriu į ją ir imu dėlioti save iš to, ką matau. Jos gestus, pasitikėjimą savimi, išradingumą. Tai, kaip ji laiko galvą. Kaip užima erdvę. Bandau ją mėgdžioti. Kartais man pavyksta. Kartais tampu žmogumi, kurio niekada nesu sutikusi.

Ką dar galima paveldėti? Mokėjimą tylėti. Tam tikrą baimę. Gebėjimą rūpintis kitu. Nesugebėjimą pačioms paprašyti rūpesčio. Laikyseną. Kalbą. Lūkestį, kad nutiks kažkas blogo arba kad kas nors pagaliau sugrįš. Laukti taip pat išmokstame viena iš kitos.

Anksčiau maniau, kad kūnas priklauso jame gyvenančiam žmogui. Tada ėmiau pastebėti, kiek daug jame, rodos, atėjo iš kitur. Išmokstame, kuriems kūnams leidžiama užimti erdvę. Kuriuos reikia taisyti. Kuriuos galima liesti, stebėti, mėgdžioti. Išmokstame matyti save kitų akimis, ir kartais prireikia metų, kad ištrūktume iš to žvilgsnio.

Niekas nepasako, kada mėgdžiojimas tampa poreikiu. Kada kito žmogaus būdas būti tampa kelrodžiu. Kada man jau norisi ne tik jos blakstienų, bet ir jos kūno. Man reikia jos kūno, kad jausčiausi saugi. Arba bent jau taip manau.

Kartą mama manęs paklausė, ką dar galima veikti, kol abi esame gyvos. Galvoju apie šį klausimą. Galvoju apie savo močiutę, kuri mirė kuriant šį darbą. Galvoju apie tai, ką paveldime iš žmonių, kurie vis dar yra šalia, ir ką pastebime tik tada, kai jų nebėra.

Kūnas nėra galutinis gyvenimo įrašas. Žvelgiant į jį, jis keičiasi. Per jį teka laikas. Taip pat ir istorija. Ir įvykiai, nutikę kitur, dar prieš mums gimstant, žmonėms, kurių vardų galbūt niekada nesužinosime. Kas iš to, ko kūnas niekada nėra tiesiogiai patyręs, jame lieka? Galbūt judesys. Tyla. Pasirengimas išeiti. Tai, kaip ranka tiesiasi kitos rankos link. O gal nieko, ką mokėtume atpažinti.

Yra dalykų, kuriuos perduodame to nežinodami. Yra dalykų, kurių atsisakome, bet vis tiek nešamės su savimi. Yra dalykų, kuriuos kartojame tol, kol jie tampa beveik neatpažįstami. Ir yra dalykų, kurie baigiasi su mumis, nors galbūt niekada nesužinosime, kurie.

Viena moteris pakartoja kitos moters gestą. Kažkas kitas stebi. Kažkur kas nors vis dar laukia. Praeitis ne visada lieka už mūsų. Ateitis ne visada ateina priešais mus. Kartais atrodo, kad jos abi gyvena tame pačiame kūne, toje pačioje erdvėje, toje pačioje trumpalaikėje akimirkoje.

Galvoju apie savo mamą. Močiutę. Moteris, kurių niekada nepažinojau. Tas, kurių judesius kartoju nežinodama jų vardų. Tas, kurios dar negimė, bet vieną dieną pažvelgs į mane. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai kažkas pereina iš vieno kitam? Kam tai tada priklauso?

Vis dar galvoju, ką įmanoma nuveikti, kol abi esame gyvos. O kol kas.

Alissa Šnaider – menininkė, choreografė ir fotografė, gimusi 1985 m. Taline. Ji įgijo magistro laipsnį Amsterdamo Sandberg Instituut. Sakoma, kad ji sudaryta iš dūmų. Greičiausiai tai netiesa, nors įrodymai lieka neaiškūs. Ji dirba su kūnais, vaizdais, gestais ir situacijomis, kurios atsisako tilpti į vienos disciplinos ribas. Jai įdomu, kas pasikeičia, kai kažkas pereina iš vieno žmogaus kitam, kai vaizdas tampa prisiminimu arba pažįstamas gestas pasirodo nepažįstamame kūne. Jos darbas gali prasidėti nuo žmogaus, daikto, klausimo ar nejaukios tylos. Ne visada aišku, kas buvo pirmiau. Ji ir toliau tyrinėja.

Dalyvauja: Maike Lond, Mari-Ann Valkna, mama, Kristiina Tinnu Tang, Kenn-Erik Kannike, Edith Karlsson, Hennadi Proskurov, Annika Üprus, Maarja Kalmre, Marina Žilkina, Raimundas Malašauskas

Žiūrėti šaltinį

Informacija gauta iš šaltinio. Pakeitimus tikrinkite pas organizatorių.