VocalEspoo: BERIO101: Berio ir garsas

Atlikėjai:
Linda Suolahti, smuikas ir vadovė
Mari Palo, sopranas
Ansamblis „Musequal“:
Annariina Jokela, altas
Kati Raitinen, violončelė
Aida Salakka, kontrabosas
Marianne Sihvonen, fleita
Helmi Malmgren, klarnetas
Jan Salminen, obojus
Katri Tikka, arfa
Valtteri Saarola, trimitas
Tuija-Maija Nurminen, mušamieji
Petteri Kippo, mušamieji
Kirill Kozlovski, klavesinas ir fortepijonas
Kas sieja Kaiją Saariaho, benediktinę vienuolę, azerbaidžanietišką meilės dainą, Bacho solo smuiko siuitas, Martiną Lutherį Kingą ir „The Beatles“? Kas kitas, jei ne Luciano Berio! Griežtuose septintojo dešimtmečio modernistų sluoksniuose knaisiotis po Schubertą, Monteverdi, Purcellą ir „The Beatles“ galėjo atrodyti skandalinga, tačiau būtent ši plati aprėptis daro Berio ir jo garsą be galo žavingus.
Pirmoji koncerto nata – orkestro derinimo nata, mažosios oktavos la (A4), tačiau ji skamba itin galingai, lyg granitas, fortississimo. Atrodo, kad ji sunkiai veržiasi lauk, išbandydama įvairius aplinkinius garsus, kol suranda sau porą – aukštesnį si. Visą kūrinį ji tarsi grumiasi su šia nata arba svyruoja kaip švytuoklė, lyg kažko ieškotų. Taip prasideda Berio „Sequenza VIII“ solo smuikui.
Čia prasideda tikra sąmonės srauto kelionė. Netikėtų posūkių netrūksta: šokame iš XVI a. Italijos į „The Beatles“ muziką, o iš ten – į mistines, abstrakčias Kaijos Saariaho atmosferas, nusakančias debesų sandarą. Pagal Berio gyvenimo filosofiją praeitis, dabartis ir ateitis nuolat komentuoja viena kitą – ir nereikia bijoti susidūrimų, veikiau reikia jais džiaugtis!
Koncerte „Berio ir garsas“ kūriniai balansuoja tarp tragedijos, humoro, širdį veriančio grožio, keistų posūkių ir sodrių tembrų – visų šių jausmų dermė čia tobula. Leidžiama juoktis, leidžiama susijaudinti, leidžiama nepritarti, leidžiama manyti, kad tai keista.
Bendradarbiaujant su: Kokonainen ry ir VocalEspoo
Trukmė: apie 2 val., įskaitant pertrauką.