Skiso

Vahur Keller „SKISO“

Autorius, režisierius, garso dizaineris: Vahur Keller
Dailininkė: Britt Urbla Keller
Choreografė: Kristina Paškevicius
Šviesų dailininkas: Rene Topolev
Aktoriai: Meelis Kubo, Elina Reinold, Liis Haab

Naujas „Kellerteater“ spektaklis „Skiso“ – psichologinis trileris, įkvėptas Edwardo Theodore’o Geino, vadinto „Plainfieldo žmogėdra“, gyvenimo, Roberto Blocho apsakymo „Psycho“ ir to paties pavadinimo Alfredo Hitchcocko filmo.

Motyvas apie vyrą, gyvenantį su mirusia motina, režisierių ir dramaturgą Vahurą Kellerį persekioja jau kelerius metus. Tai ne tik turtinga archetipinės dramos medžiaga, bet ir giliai žmogiška, visada aktuali tema – kaip mirusieji valdo gyvųjų gyvenimus. Mūsų atmintyje gyvena visi mums svarbūs žmonės: kartais su jais kalbamės, o kartais jie mums pataria. Seniai mirę žmonės tebedaro įtaką ištisų tautų likimams. Kartais jų kūnai nepalaidojami, o po mirties išsaugomi, kad žmonės galėtų ir toliau gyventi bei bendrauti su savo protėviais toje pačioje fizinėje erdvėje.

Kur žmogaus sąmonėje gyvena mirusysis ir kuo jis skiriasi nuo gyvo pašnekovo? Net bendraudami su gyvais žmonėmis galime priimti ir suprasti tik tai, kam mūsų sąmonė pasirengusi – tai, kas jau kokia nors forma egzistuoja kažkur mūsų mintyse. Bendraujant su mirusiaisiais, dialogas tikriausiai vyksta tarp skirtingų mūsų pačių sąmonės dalių, o naujos idėjos ar sprendimai veikiausiai kyla panašiai kaip ir bendraujant su kitais gyvais žmonėmis. Tačiau tai tik bendras ir paviršutiniškas paaiškinimas.

Kas nutinka, kai žmogaus, gyvenančio vien su mirusiaisiais ir daugiausia su jais bendraujančio, sąmonėje atsiranda kitas gyvas žmogus – toks, kuris elgiasi ne visada taip nuspėjamai kaip iki šiol buvę jo pašnekovai? Toks įvykių posūkis gali net suerzinti mirusiuosius. „Kellerteater“ būdingu stiliumi kuriamame spektaklyje nagrinėjama, kas galėjo vykti Ed Geino, gyvenimą baigusio psichiatrijos klinikoje, mintyse, ir tyrinėjamos neryškios ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.