Skiso

Vahur Keller „SKISO“

Autorius, režisierius ir garso dizaineris: Vahur Keller
Dailininkė: Britt Urbla Keller
Choreografė: Kristina Paškevicius
Šviesų dailininkas: Rene Topolev
Aktoriai: Meelis Kubo, Elina Reinold, Liis Haab

Naujas „Kellerteater“ spektaklis „Skiso“ – psichologinis trileris, įkvėptas Edwardo Theodore’o Geino, „Plainfieldo vaiduoklio“, gyvenimo, Roberto Blocho apsakymo „Psycho“ ir to paties pavadinimo Alfredo Hitchcocko filmo.

Režisierių ir dramaturgą Vahurą Kellerį jau kelerius metus persekioja vyro, gyvenančio su mirusia motina, vaizdinys. Tai, kaip mirusieji valdo gyvųjų gyvenimus, yra ne tik turtinga archetipinės dramos medžiaga, bet ir giliai žmogiška, visais laikais aktuali tema. Mūsų atmintyje gyvena visi mums svarbūs žmonės – kartais su jais kalbamės, o kartais jie mums pataria. Seniai mirę žmonės vis dar daro įtaką ištisų tautų likimams. Kartais jų kūnai nepalaidojami, o po mirties išsaugomi, kad žmonės galėtų toliau gyventi ir bendrauti su savo protėviais toje pačioje fizinėje erdvėje.

Kur žmogaus sąmonėje gyvena mirusysis ir kuo jis skiriasi nuo gyvo pašnekovo? Net bendraudami su gyvais žmonėmis galime priimti ir suprasti tik tai, kam mūsų sąmonė pasirengusi – tai, kas jau tam tikra forma egzistuoja kažkur mūsų sąmonėje. Bendraujant su mirusiaisiais dialogas tikriausiai vyksta tarp skirtingų mūsų pačių sąmonės dalių, o naujos mintys ar sprendimai veikiausiai kyla panašiai kaip bendraujant su gyvaisiais. Tačiau tai tik bendras ir paviršutiniškas paaiškinimas.

Kas nutinka, kai į žmogaus, gyvenančio tik su mirusiaisiais ir daugiausia su jais bendraujančio, sąmonę įžengia kitas gyvas žmogus – žmogus, kuris ne visada elgiasi nuspėjamai, kaip iki šiol elgėsi jo pašnekovai? Toks įvykių posūkis gali sutrikdyti ir mirusiuosius.

„Kellerteater“ būdingu būdu kuriamas spektaklis tyrinėja, kas galėjo vykti Edo Geino, gyvenimą baigusio psichiatrijos klinikoje, mintyse, ir nagrinėja neryškias ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.